Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas gali būti su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 ir 5 dalys). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas.
Pavyzdžiui, jei kaltė pripažįstama tik iš dalies, arba žala yra atlyginama nepilnai, neatlyginama visai ir nėra susitarimo dėl padarytos žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju, arba nėra gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos ar baudžiamojo nusižengimo, tokiu atveju atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negalimas.
1.1.1. Nusikalstama veika padaryta pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas)
BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas esant idealiajai jų sutapčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-91/2011, 2K-484/2011, 2K-137/2012, 2K-340/2012, 2K-52-648/2017, 2K-164-895/2018). Atsižvelgiant į tai, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas tik tada, kai nustatomos pavojingos veikos, atitinkančios baudžiamajame įstatyme įtvirtintą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, padarymo faktas, taip pat išsiaiškinama, ar tai pavienė veika, o jei keletas – kokią sutaptį (realiąją ar idealiąją) jos tarpusavyje sudaro.
BK 40 straipsnio taikymo aspektu aktualu, kad ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir laikoma, jog asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs (pavyzdžiui, už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; dėl ankstesnės nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008). Baudžiamasis teisinis santykis, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos padarymo, be kita ko, pasibaigia, jei asmeniui taikius sąlyginį atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės per nustatytą laiką (terminą) nėra gauta duomenų apie naujos nusikalstamos veikos padarymą ir vykdomos kitos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos (jei tokios nustatytos). Todėl jei, pavyzdžiui, pagal BK 38 straipsnį sąlyginai nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo per vienerių metų terminą padaro naują tyčinį nusikaltimą, jis nelaikomas teisiamu pirmą kartą.
Pavienė nusikalstama veika atitinka vienos nusikalstamos veikos (nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius ir kvalifikuojama pagal vieną BK straipsnį ar jo dalį. Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis padarė tęstinę, trunkamąją ar sudėtinę nusikalstamą veiką. Taigi asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas ir jei padaryta tęstinė nusikalstama veika.
Sprendžiant dėl laidavimo yra svarbus tinkamas realiosios nusikalstamų veikų sutapties ir pavienės tęstinės nusikalstamos veikos atskyrimo klausimo išsprendimas. Konstatavus, kad padarytos nusikalstamos veikos nelaikytinos tęstinės nusikalstamos veikos sudedamosiomis dalimis (epizodais) ir sudaro realiąją sutaptį, nelaikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą.
Minėta, kad kelių nusikalstamų veikų padarymas neužkerta kelio taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik tuo atveju, jeigu jos tarpusavyje sudaro idealiąją sutaptį. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygos – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką – konstatavimas yra galimas ir tuo atveju, jeigu nustatytos kelios tęstinės nusikalstamos veikos, kurios tarpusavyje sudaro idealiąją sutaptį.
Konstatavus, kad dalis padarytų nusikalstamų veikų sudaro idealiąją, o dalis – realiąją sutaptį, BK 40 straipsnis negali būti taikomas.
1.1.2. Asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas)
BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga konstatuojama, jeigu asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Laikoma, kad kaltininkas pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kai jis ikiteisminio tyrimo ar (ir) teisminio bylos nagrinėjimo metu savo noru (laisva valia), o ne dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, duoda paaiškinimus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusako ir pripažįsta esmines jam inkriminuojamos veikos aplinkybes.
Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Į šiuos aspektus atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017:
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos nustatymu, atkreipė dėmesį į tai, kad viso bylos proceso metu R. R. pozicija nebuvo nuosekli. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, vėliau ją neigė, o visiškai prisipažino tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad R. R. pozicija bylos proceso metu keitėsi ne tik kalbant apie bendrininko M. R. (sutuoktinio), bet ir apie savo veiksmus. Beje, skundžiamoje nutartyje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistoji R. R. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde ginčijo bendrininkavimą su M. R., nors pirmosios instancijos teisme šią aplinkybę pripažino, o tai, teismo vertinimu, taip pat paneigia jos deklaruojamą visišką prisipažinimą. Pasak šio teismo, nenuoseklius parodymus davė ir nuteistasis A. I. Iš pradžių jis pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o vėliau savo kaltę neigė, ikiteisminio tyrimo metu gynėjo buvo pateiktas prašymas nutraukti A. I. ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad jis nepadarė jam inkriminuojamos veikos, o teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę vėl ėmė pripažinti. Dar kartą įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokia R. R. ir A. I. pozicija negali būti laikoma visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamas veikas, nes ji kito, priklausomai nuo surinktų įrodymų ir siekio būti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors kaltės nepripažinimas ar dalinis jos pripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti nagrinėjant bylą teisme, tačiau tokį nuteistųjų R. R. ir A. I. pozicijos keitimą bylos proceso metu, nepaisant to, kad teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme jie savo kaltę pripažino ir smerkė savo tokį elgesį, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip siekį suklaidinti teisėsaugos institucijas ir nepagrįstai išvengti baudžiamosios atsakomybės <…>.
Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime neeliminuoja galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis.
Kaltininko pozicijos pasikeitimo priežasčių analizė matyti, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-699/2017:
Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas atkreipė dėmesį į L. V. išreikštą poziciją ikiteisminio tyrimo metu visiškai nepripažinti kaltės ir atsisakyti duoti parodymus, pirmosios instancijos teisme pirmojo posėdžio metu taip pat neigti kaltę ir tik kitame teismo posėdyje, kai jau buvo iškeltas klausimas dėl L. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis nurodė kaltę pripažįstantis visiškai ir nuoširdžiai besigailintis atvykęs į nukentėjusiųjų kiemą su peiliu rankoje. Tačiau teismas pažymėjo, kad kasatorius, tik taip pripažindamas kaltę ir išreikšdamas gailėjimąsi, nebuvo nuoširdus ir iš esmės jokių parodymų apie jam inkriminuotą veiką nedavė ir nieko apie esmines veikos padarymo aplinkybes nepaaiškino. Be to, teisiamajame posėdyje paskutinio žodžio metu nuteistojo pareikštas atsiprašymas nukentėjusiųjų dėl sutrukdyto jų darbo ir laiko, anot aukštesnės instancijos teismo, negali būti vertinamas kaip nuoširdi atgaila dėl savo nusikalstamų veiksmų ir kritiškas tokio savo elgesio vertinimas. Tokią teismo išvadą patvirtina teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme kasatorius siekė pateisinti ir sušvelninti savo teisinę padėtį, savaip aiškindamas ir interpretuodamas įvykio aplinkybes, teigdamas, kad nukentėjusieji tyčia jį apkalba dėl įvairių priežasčių. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasatoriaus domėjimąsi nukentėjusiųjų savijauta ir būkle po įvykio ar kad jis dėjo pastangas sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje L. V. prisipažinimas ir aktyvi atgaila neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų.
Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia.
Esminių inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių neigimas eliminuoja galimybę konstatuoti visišką savo kaltės pripažinimą:
Kyšio davėjo parodymų kaita dėl to, už kokius pageidaujamus veiksmus, poveikį jo yra duodamas kyšis tarpininkui, bei teiginiai, kad norėta duoti ne kyšį, pagrįstai teismo pripažinti nenoru pripažinti svarbias prekybos poveikiu aplinkybes. Šios aplinkybės ir J. M. apeliacinio skundo teiginiai ginčijant kaltę pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, tvirtinimas, kad jis niekuomet nepripažino, jog surinktą 12 000 Lt (3475,44 Eur) sumą perdavė kaip kyšį, pagrįstai teismui sukėlė abejonių dėl nuoširdaus gailėjimosi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-489/2016).
Nors visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-645/2010, 2K-108-697/2017, 2K-176-303/2018).
Gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką gali išreikšti kaltininko savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiajam, taip pat padėti teisėsaugos institucijoms aiškinantis bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-137/2015, 2K-140/2015, 2K-88-976/2017, 2K-153-976/2018, 2K-176-303/2018). Baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltininkas turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, tačiau kaltininko gailėjimasis konstatuojamas ne vien tik pagal bendrus kaltės pripažinimo, apgailestavimo pareiškimus ar deklaratyvų atsiprašymą, o vertinamas atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-645/2010, 2K-484/2011). Pavyzdžiui, išvada, kad kaltės pripažinimas ir gailėjimasis buvo atliktas ne laisva valia, o verčiant susiklosčiusioms objektyvioms aplinkybėms, padaryta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-645/2010:
Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. S. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neigė bet kokio nusikaltimo padarymą ir dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, V. S. prisipažino kaltu ir deklaravo, kad gailisi, tačiau iš V. S. paduoto apeliacinio skundo <…> argumentų dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) matyti, kad nuteistasis savo padarytų veiksmų nelaikė neteisėtais. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. S. atsisakė šios savo skundo dalies ir visiškai pripažino savo kaltę. Kasatorius grąžino apylinkės teismo nustatytą iš nusikalstamos veikos gautą pinigų sumą, tačiau tai padaryta tik po to, kai byla buvo perduota nagrinėti kasacine tvarka. V. S. pozicijos dėl jo padarytos nusikalstamos veikos nenuoseklumas leido apeliacinės instancijos teismui pagrįstai suabejoti jo prisipažinimo kaltu motyvais bei lėmė kritišką gailėjimosi dėl padarytų neteisėtų veiksmų nuoširdumo įvertinimą. Pažymėtina, kad ir kasaciniame skunde nuteistasis V. S. dar kartą akcentuoja tą aplinkybę, kad jo veikos darymo metu nebuvo jokių teisės aktų, įtvirtinančių griežtus ir aiškius draudimus išieškotas ar areštuotas bei jam patikėtas ir privalomas saugoti tretiesiems asmenims priklausančias lėšas iš einamųjų bei depozitinių sąskaitų naudoti terminuotiesiems indėliams pagal terminuotojo indėlio sutartis, taip pat teigia, kad jo veikos neteisėtumo klausimas yra nevienareikšmis ir problemiškas. Visos pirmiau minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatoriaus visiškas prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis buvo atliktas ne laisva valia, o verčiant susiklosčiusioms objektyvioms aplinkybėms. Tai ir buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad tik visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis gali garantuoti asmens pataisymą, netaikant jam bausmės.
1.1.3. Asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas)
BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga konstatuojama, kai asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti (pavyzdžiui, susitarė su nukentėjusiuoju), jeigu ji buvo padaryta (pavyzdžiui, atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją).
Nusikalstama veika padaryta žala privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru (valia), o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-84/2010, 2K-133/2013). Jei kaltininkas žalos neatlygina savo noru (valia), BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga nekonstatuotina.
Sprendžiant dėl kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą realumo, turi būti nustatytos aplinkybės, rodančios jo ketinimus vykdyti įsipareigojimus atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą:
<…> nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad neįvykdyta viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintų sąlygų – bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigoti ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Pažymėtina, kad K. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atlygino dalį žalos – 200 Lt (57,92 Eur), tačiau kartu su laiduotoja pasižadėjo atlyginti ir likusiąją dalį, tai užfiksuota teismo posėdžio protokole, todėl teismas tai pagrįstai pripažino kaip įsipareigojimą ateityje nukentėjusiajam atlyginti padarytą žalą. Be to, atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, K. B. pateikė duomenis, kad atlygino dar dalį padarytos žalos – 1330 Lt (385,19 Eur) bei sumokėjo Valstybinei ligonių kasai priteistą sumą ir teismo nustatytą įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Atsižvelgdamas į tai, kad K. B. nesimoko ir jį išlaiko tėvai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tai nėra mažos sumos ir rodo realų norą vykdyti įsipareigojimus atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme K. B. pateikė dokumentus, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo nukentėjusiajam atlygino dar 908,80 Eur, kas rodo, kad jis vykdo įsipareigojimus atlyginti padarytą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2015).
Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas turi būti išspręstas iki sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo.
1.1.4. Yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas)
BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga konstatuojama, jei yra pagrindas manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši išvada turi būti motyvuota ir pagrįsta objektyviais duomenimis. Sprendžiant, ar kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, liudijančius apie asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybes, apibūdinančias veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018).
Vien tik tai, kad kaltininkas negalės iš karto atlyginti visos nukentėjusiajam priteistos žalos, savaime nėra kliūtis pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų.
Pagrindą manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, gali sudaryti tai, jog kaltininkas jau yra savanoriškai atlyginęs jos dalį, taip pat tai, kad jis turi turto, dirba arba turi kitokių pajamų ir kt.
Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendimui, ar kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis:
<…> pirmosios instancijos teismas <…> nusprendė BK 40 straipsnio nuostatų netaikyti ir G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės neatleisti iš esmės dėl to, kad nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos, jog G. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nors G. K. padarė nesunkų nusikaltimą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, niekam žalos nepadarė, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, tačiau jis padarė itin šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių buvo išvengta sunkių padarinių, ir nors teistumai išnykę, jis anksčiau yra teistas už eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, sukėlusį vieno ar daugiau asmenų mirtį, bei viešosios tvarkos pažeidimą, baustas administracine tvarka. <…> Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, teismai, formuodami vidinį įsitikinimą ir siekdami padaryti išvadą dėl to, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad G. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, pagrįstai rėmėsi tyrimo metu surinktais duomenimis ir vertino turimą informaciją apie G. K. ankstesnius teistumus, be kita ko, atsižvelgė į veikų, už kurias jis praeityje buvo nuteistas, pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018).
Išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, gali pagrįsti byloje nustatyti administracinių nusižengimų padarymo atvejai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2011, 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019). Tokios nuomonės laikytasi, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-693/2017:
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar E. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, neįvertino E. M. padarytų administracinių teisės pažeidimų, už kuriuos jis buvo nubaustas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo nustatytas aplinkybes, kad apysunkį nusikaltimą, nurodytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, E. M. padarė, siekdamas išvengti atsakomybės už administracinį teisės pažeidimą – 2015 m. balandžio 29 d. vairavimą esant neblaiviam, kai atimta teisė vairuoti. 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu E. M. jau buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 3 dalį už tai, kad vairavo automobilį, įtariama, neblaivus, atsisakė būti patikrinamas, ar nėra neblaivus, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į apšvietimo stulpą, įvykio metu apgadino automobilį ir stulpą; už tai jam paskirta 1332 Eur bauda, specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimas 51 mėn. <…> Be to, vykstant ikiteisminiam tyrimui, E. M. 2016 m. vasario 9 d. buvo nubaustas už administracinio teisės pažeidimo, nurodyto ATPK 134 straipsnio 1 dalyje, padarymą <…>. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes – siekdamas išvengti atsakomybės už vieną šiurkščiausių administracinių teisės pažeidimų – vairavimą esant neblaiviam (nustatytas 1,99 promilės girtumas), kai atimta teisė vairuoti tos kategorijos transporto priemones, E. M. bandė pabėgti nuo atvykusių pareigūnų, išmetė automobilio raktelius. Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad E. M. sistemingai pažeidinėja įstatymus – ATPK, o tai lėmė šio teismo išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas anksčiau minėtais formaliais pagrindais konstatavo esant BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą sąlygą, kad yra pagrindas manyti, jog E. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau visiškai nevertino jo padarytų ATPK nustatytų šiurkščių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, vairuojant apsvaigus nuo alkoholio. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant E. M. asmenybę ir darant išvadą, ar yra pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą aspektu išvada, kad kaltininkas yra linkęs sistemingai pažeisti įstatymus ir anksčiau jam skirtos administracinės nuobaudos buvo neefektyvios, padaryta ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-628/2019:
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie tai, kad J. C. praeityje baustas administracine tvarka ne tik dėl analogiško teisės pažeidimo padarymo (vairavimo neblaiviam), bet ir dėl kitų nevienkartinių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, iš kurių už paskutinį pažeidimą (riboto greičio viršijimas) jam buvo skirta piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu <…>. Nors nusikalstamos veikos padarymo metu administracinė nuobauda už analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviam) jau nebegaliojo, tačiau minėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad J. C. linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl savo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad J. C. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Nesutikti su tokia bylos medžiaga pagrįsta ir teisiškai tinkamai motyvuota teismų išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Skundžiami teismų sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Administracinio baustumo, beje, kaip minėta, vieno iš jų galiojusio ir nusikalstamos veikos padarymo metu, buvimas pagrįstai vertintas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu, sprendžiant, ar kasatorius laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neatleidę J. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Nevienkartinio administracinio baustumo įtaka sprendžiant BK 40 straipsnio taikymo klausimą matyti ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-511/2017:
Išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog I. U. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas pagrindė išsamiai įvertintais bylos duomenimis. Pažymėtina, kad teismas įvertino ir nuteistojo kasaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, kad jis pirmą kartą padarė neatsargų nusikaltimą, dirba, teigiamai apibūdinamas. Tačiau teismas pagrįstai vertino ir kitus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimui išspręsti reikšmingus duomenis, pagal kuriuos I. U. trylika kartų buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, nusikaltimo padarymo metu turėjo tris galiojančias administracines nuobaudas, po nusikaltimo padarymo dar du kartus baustas už KET nesilaikymą, būdamas jauno amžiaus ir turėdamas trumpą vairavimo stažą, padarė šiurkščius KET pažeidimus. Šie duomenys sudarė pagrindą teismo išvadai, kad I. U. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis.
Vertinant, ar kaltininko padaryti administraciniai nusižengimai liudija apie jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir užkerta kelią taikyti BK 40 straipsnį, atsižvelgiama į tokių teisės pažeidimų skaičių, pobūdį ir kt.:
Teismų nustatyto pagrindo, įtvirtinto BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. manymo, kad L. R. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), priešingai nei teigia kasatorius, nepaneigia jo nurodomi du L. R. praeityje padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie, anot A. V., charakterizuoja L. R. kaip nedrausmingą ir neatsakingą vairuotoją. Iš bylos duomenų matyti, kad L. R. buvo surašyti du administraciniai nurodymai už tai, kad jis, neturėdamas dvejų metų stažo, vairavo transporto priemonę, ant kurios nebuvo pritvirtintas skiriamasis ženklas „Klevo lapas“ (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1241 straipsnio 8 dalis), ir už tai, kad vairavo automobilį neprisisegęs saugos diržo (ATPK 134 straipsnis). Atitinkamai 2016 m. gegužės 10 d. ir 2016 m. lapkričio 7 d. L. R. įvykdžius administracinius nurodymus, jo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo baigta (ATPK 2601 straipsnio 3 dalis), kitų administracinių teisės pažeidimų L. R. nepadarė ir administracine tvarka baustas nebuvo. Teismai, įvertinę šias, taip pat ir kitas bylos aplinkybes, t. y. tai, kad L. R. anksčiau neteistas, studijuoja, praeityje jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai nebuvo itin šiurkštūs, o už juos paskirtos baudos sumokėtos savo noru, pripažino, kad L. R. padaryta neatsargių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, ir padarė bylos įrodymais pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog L. R. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-303/2019).
Priimant sprendimą dėl minėtos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos vertintinas ir konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumas. Pavyzdžiui, į aplinkybes, apibūdinančias padarytos veikos pobūdį ir paneigiančias BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos buvimą, atkreiptas dėmesys kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019:
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, pritarė šio teismo išvadai, kad nėra pagrindo J. S. taikyti BK 40 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad J. S. padarytas teisės pažeidimas yra itin šiurkštus, kėlęs realią grėsmę kitų asmenų sveikatai, gyvybei ir turtui, nes jis vairavo automobilį stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas alkoholio kiekis kraujyje – 3,25 promilės – beveik aštuonis kartus viršijo leistiną ir daugiau nei du kartus viršijo minimalią BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, sukėlė eismo įvykį, atsitrenkė į kitą automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, po to, nesuvaldęs vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio bei atsitrenkė į drenažo vamzdžio betonuotą kraštą ir tik atsitiktinai buvo išvengta sunkesnių nusikalstamos veikos padarinių. Šis teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad J. S. iš pradžių neigė vairavęs automobilį, ir nors anksčiau nebuvo sulaikytas vairuojantis neblaivus, tačiau toks poelgis nelaikytinas atsitiktiniu, nes jis anksčiau 12 kartų baustas administracine tvarka, taip pat už teisės pažeidimus, kuriuos padarė būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, ir kad padarytų pažeidimų gausa bei pobūdis rodo nuteistojo polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir įstatymų reikalavimų, daryti teisės pažeidimus. Kartu apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertino laiduotojo E. S. galimybę daryti teigiamą įtaką nuteistajam ir pripažino, kad nuteistojo santykiai su tėvu jo nuo teisės pažeidimų nesulaikė.
1.2. Yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalys)
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą, bet taip pat įvykdžius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus, susijusius su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, jos konstatavimas turi būti motyvuotas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018).
Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-305/2011, 2K-312/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-145-895/2018, 2K-186-942/2018, 2K-67-942/2019, 2K-96-628/2019, 2K-102-303/2019). Laiduotoju gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2010, 2K-221-693/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-186-942/2018, 2K-67-942/2019).Galimybę daryti teigiamą įtaką paprastai paneigia tai, kad laiduotojas ir kaltininkas nėra saistomi tvirtais asmeniniais ryšiais, susitinka retai, bendrauja nereguliariai, jų nesieja glaudūs santykiai:
Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, teismo posėdyje apklausęs R. E. J. ir apsvarstęs jos tinkamumą būti laiduotoja, padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog perdavus nuteistąjį R. P. R. E. J. atsakomybei pagal laidavimą ji turės pakankamą įtaką, kad nuteistasis daugiau nebenusikalstų. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nuteistasis su R. E. J. nėra saistomas tvirtais asmeniniais ryšiais, kartu negyvena, susitinka retai, bendrauja nereguliariai, jų nesieja glaudūs santykiai. Būtent apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs R. P. ir R. E. J. nusistovėjusius bendravimo ypatumus, konstatavo prielaidų laidavimui nebuvimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų šioje byloje netaikymo yra motyvuotos bei padarytos išnagrinėjus visas reikšmingas šio įstatymo taikymui aplinkybes bei visapusiškai įvertinus R. E. J. galimybę daryti teigiamą įtaką nuteistajam R. P. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-1073/2018).
Sprendžiant dėl laiduotojo tinkamumo, turi būti išsiaiškintas jo požiūris į kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, taip pat laiduotojas turi nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-71/2011, 2K-305/2011, 2K-186-942/2018, 2K-96-628/2019). Aplinkybės, kad laiduotojas nekritiškai vertina kaltininko elgesį, yra svarbios sprendžiant dėl laiduotojo tinkamumo, jo galimybės atlikti jam, kaip laiduotojui, pavestas pareigas.
BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytos sąlygos nereikalauja, kad laiduotojas turėtų gyventi kartu su kaltininku, jo darbinė veikla turėtų būti panaši į kaltininko. Vien tik tai, kad tokios aplinkybės nenustatytos, nedraudžia asmenį pripažinti tinkamu laiduotoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018).
Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-628/2019 taip pat konstatuota, kad laiduotojo administracinis baustumas nėra absoliuti aplinkybė, paneigianti BK 40 straipsnio taikymo galimybes, – kiekvienu atveju vertintina padarytų administracinių nusižengimų esmė:
Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos yra pagrįstos. A. P. ir jos laiduotojos L. V. administracinis baustumas bei jo įtaka sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymo aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje, apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo abejoti. Pagrįstai konstatuota, kad tokių aplinkybių buvimas, aptariant administracinių nusižengimų esmę, pats savaime nesudaro prielaidų netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek galimą L. V., kaip laiduotojos, įtakos darymą A. P., tiek jos požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, taip pat nuoseklius A. P. parodymus apie jos padarytą nusikalstamą veiką ir veikos aplinkybes.
Kita vertus, kaltininko padarytos veikos ir laiduotojo ankstesnių administracinių nusižengimų pobūdis gali parodyti, kad pasirinktas asmuo yra netinkamas būti laiduotoju:
<…> apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog I. M. neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, keliamų laiduotojui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad I. M., pateikusi prašymą atleisti jos sūnų E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiksliai nežinojo veikos aplinkybių (kada sūnus pasiėmė jai priklausantį automobilį, jį vairavo, būdamas neblaivus, ir padarė administracinį teisės pažeidimą bei nusikalstamą veiką), ji pati yra bausta administracinėmis nuobaudomis už kelių eismo taisyklių pažeidimus, be to, kaip ji pati nurodė, prisiėmė ir kito asmens padarytą pažeidimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad pagal asmenines ir kitas savybes I. M. turi galimybę daryti realią teigiamą įtaką savo sūnui, taigi yra verta teismo pasitikėjimo ir gali būti laiduotoja E. M. Apeliacinės instancijos teismo apsisprendimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebuvo visapusiškai pagrįstas ir liko iš esmės formalus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-693/2017).
Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-86-895/2015, 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-176-303/2018, 2K-196-697/2018). Šių aspektų svarba matyti, pavyzdžiui, iš kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017:
Iš bylos duomenų matyti, kad R. R., būdama valstybės tarnautoja, eidama atsakingas <…> vedėjo pavaduotojo pareigas, A. I. – advokato padėjėjas, kaip besirengiantis advokato veiklai asmuo, darė korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Vien iš šių aplinkybių galima spręsti, kad abu nuteistieji yra visiškai savarankiškos, brandžios asmenybės, kurių gyvenimiška patirtis, turimas išsilavinimas (aukštasis teisinis) leido aiškiai suvokti savo veiksmų neteisėtą ir nusikalstamą pobūdį, tokie veiksmai buvo ne pavienis atvejis, o visa sistema, kuri tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Jie suprato, kad rizikuoja būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir savo valios pastangomis galėjo nuo šių veikų padarymo susilaikyti, tačiau savarankiškai jų nenutraukė.
Taigi, net jeigu byloje ir būtų formaliai nustatytos visos būtinos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos, galimybė atleisti nuteistuosius R. R. ir A. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtų labai abejotina.
Į tai, kad asmenys, pavyzdžiui, einantys pareigas policijos įstaigose, be jokio papildomo auklėjamojo policijos įstaigos vadovo poveikio privalo laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų, atkreiptas dėmesys kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71/2011:
E. M. padarė nesunkų ir apysunkį nusikaltimus būdamas statutinis valstybės tarnautojas, vykdydamas atsakingas Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio viršininko pareigas teisėsaugos institucijoje – <…> policijos komisariate. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais įstatymais bei įstatymu patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu. Susipažinęs su įsakymu dėl jo priėmimo į policijos įstaigos statutinio valstybės tarnautojo pareigas, stojęs į valstybės tarnybą policijos įstaigoje asmuo teisės aktų nustatyta tvarka prisaikdinamas būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tai reiškia, kad toks asmuo išreiškia teisinį lojalumą demokratinės ir teisinės valstybės pamatiniams principams, įsipareigoja nedaryti jokių įstatymų pažeidimų, nekalbant apie nusikaltimus. Policijos įstaigos statutiniam valstybės tarnautojui iškelti ne tik bendrieji reikalavimai būti nepriekaištingos reputacijos, bet nustatyti ir specialūs apribojimai priimant į tarnybą – toks asmuo neturi būti praeityje teistas už tyčinius nusikaltimus netgi nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo <…>. Esant tokiam teisiniam statutinio valstybės tarnautojo statuso reglamentavimui, asmenys, einantys pareigas policijos įstaigose, be jokio papildomo auklėjamojo policijos įstaigos vadovo poveikio privalo laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų. Taigi kasacinio skundo teiginiai, pabrėžiantys laiduotojo – <…> policijos komisariato viršininko A. J. galimybes ir reikalingumą darbo kolektyve daryti teigiamą auklėjamąjį poveikį E. M. ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti nusikalstamų veikų, BK 40 straipsnio taikymo prasme yra nepagrįsti.
- Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pilnamečiam asmeniui gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnio 2 dalis). Teismas kiekvienoje byloje sprendžia individualiai, ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės, kelias ir kokias iš jų tikslinga parinkti. BK nenustato minimalaus ar maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, taip pat proporcingumo principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-511/2019). Sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių parinkimo, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atsiradusius padarinius, kaltininko asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką bei kaltininko elgesį.
2.1. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas (BK 682 straipsnis)
Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla (BK 682 straipsnio 1 dalis).
Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui, kuris korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padarė vykdydamas profesinę veiklą, paprastai skiriama teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo baudžiamojo poveikio priemonė (BK 682 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-71/2011, 2K-312/2011, 2K-86-895/2015, 2K-137/2015, 2K-140/2015, 2K-120-489/2016). Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015 konstatuota, kad advokatui, piktnaudžiavusiam savo kaip advokato profesiniais įgaliojimais ir padariusiam korupcinio pobūdžio nusikaltimą, turėjo būti skirta baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su jo, kaip advokato, profesinės veiklos apribojimu:
<…> nagrinėjamoje byloje asmeniui, piktnaudžiavusiam savo kaip advokato profesiniais įgaliojimais ir padariusiam korupcinio pobūdžio nusikaltimą, pažeidusiam advokatui keliamus nepriekaištingos reputacijos, nepriekaištingo elgesio ir profesinės veiklos teisėtumo reikalavimus ir taip pažeminusiam advokato vardą, jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra paskirta baudžiamo poveikio priemonė, susijusi su jo kaip advokato profesinės veiklos apribojimu. <…> nagrinėjamoje byloje asmuo, kuris vertėsi advokato profesine veikla, buvo pripažintas kaltu dėl teisėjo papirkimo, t. y. dėl korupcinio nusikaltimo, susijusio su jo, kaip advokato, piktnaudžiavimu savo profesinėje veikloje. Tokiais savo veiksmais A. J. pažeidė advokatui keliamus nepriekaištingos reputacijos, nepriekaištingo elgesio ir profesinės veiklos teisėtumo reikalavimus ir taip pažemino advokato vardą. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje A. J. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskyrus baudžiamojo poveikio priemonės, uždraudžiančios užsiimti advokato profesine veikla, neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos pavojingumo ir šiuo aspektu yra neteisingas. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra keistinas: A. J. BK 40 straipsnio pagrindu atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, jam skirtina dar ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės užsiimti advokato profesine veikla atėmimas.
2.2. Turto konfiskavimas (BK 72 straipsnis)
Transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo , baudžiamosiose bylose turto (automobilio) konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (nuteisiant) ir atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą skiriasi (BK 67 straipsnio 2 dalis). Šios kategorijos baudžiamosiose bylose sprendžiant dėl turto (automobilio) konfiskavimo taikymo pirmiausia turi būti įvertintas tokios teisinės priemonės suderinamumas su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Išvados dėl turto (automobilio) konfiskavimo taikymo tokiais atvejais gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar turtas buvo įgytas teisėtai, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-372-693/2018, 2K-17-788/2019, 2K-42-1073/2019). Taikant turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimą, turi būti įvertintas šios priemonės taikymo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-262-489/2017, 2K-80-511/2018).
Transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, baudžiamosiose bylose padarytos išvados dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam taikytino turto (automobilio) konfiskavimo turi būti neprieštaringos:
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad sprendimą atleisti E. S. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu teismas priėmė pripažindamas, jog yra pagrindo manyti, kad jis ateityje daugiau nedarys nusikalstamų veikų. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad E. S. padarė nesunkią nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, jokia žala nepadaryta, nebaustas administracine tvarka. Atsižvelgdamas į tas pačias aplinkybes, teismas nusprendė E. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones dvejiems metams. Tačiau, įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes ir įžvelgęs E. S. polinkį veikti nusikalstamai būnant neblaiviam, siekdamas užtikrinti bausmės paskirtį (užkirsti kelią neblaiviam pažeisti Kelių eismo taisykles), padarė išvadą, kad nusikaltimo priemonės automobilio konfiskavimas nagrinėjamu atveju yra būtinas ir kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas neprieštarauja teisingumo principui. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, kilusius padarinius, E. S. asmenybę ir kitus duomenis, konstatavo, kad baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymas nagrinėjamoje byloje yra neproporcingas. Šis teismas pažymėjo, kad nors E. S. vairavo kelių transporto priemonę neblaivus, tai jis darė automobilių aikštelėje, o ne kelyje, tai rodo mažesnį pavojingumą kitų eismo dalyvių saugumui. Pasak teismo, svarbu ir tai, kad E. S. nėra teistas, administracine tvarka niekada nebaustas, taigi E. S. visada laikėsi ne tik Kelių eismo taisyklių, bet ir kitų įstatymų reikalavimų, jų nepažeidinėjo. Be to, vertinant, ar skiriama baudžiamojo poveikio priemonė nėra neproporcingai griežta, teismo įsitikinimu, būtina įvertinti ir E. S. sveikatos būklę (jam nustatytas 30 proc. darbingumas, progresuojanti kaulų retėjimo liga (jie nuo menkiausio sukrėtimo lūžta), lūžęs dubens kaulas, keistas klubo sąnarys, operuotas stuburas, diagnozuota IV laipsnio bronchinė astma, II laipsnio širdies nepakankamumas). Teismo nuomone, konfiskavus automobilį „Citroen C5“, E. S. būtų neproporcingai pasunkinta galimybė nuvykti į gydymo įstaigas, į kurias jį nuvežti gali sutuoktinė.
Atsižvelgusi į apeliacinės instancijos teismo išdėstytas aplinkybes, apibūdinančias E. S. padarytą veiką, jo asmenybę ir sveikatos būklę, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šio teismo išvada, kad turto konfiskavimo taikymas E. S. prieštarauja proporcingumo principui. Priešingu atveju automobilio konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas E. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pripažino, kad yra pagrindas manyti, jog jis ateityje daugiau nedarys nusikalstamų veikų, bet kartu, įžvelgęs jo polinkį veikti nusikalstamai, nusprendė konfiskuoti automobilį. Tai rodo pirmosios instancijos teismo nenuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-719/2018).
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas, svarstydamas konfiskuotino turto (automobilio) vertės išieškojimo (BK 72 straipsnio 5 dalis) taikymo proporcingumo klausimą, sprendžia, ar iš asmens išieškotina visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Šiuo aspektu, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-788/2019 pažymėta, kad taikant konfiskuotino turto vertės išieškojimą turi būti atsižvelgiama į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirtį siekti kompromiso, teisinės santarvės ir nusikaltimą padariusio asmens resocializacijos, o ne suabsoliutinti atgrasymo tikslą:
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas sprendimą atleisti A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodė, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, yra neteistas, užsiima individualia veikla, todėl manytina, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Įvertinta ir laiduotojos (jo motinos) asmenybė, t. y. kad nėra teista, turi aukštąjį psichologo išsilavinimą, dirba psichologe, užsiima visuomenine veikla, yra teigiamai darbdavių charakterizuojama ir gali daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad automobilis, kurį vairavo kaltinamasis, priklauso lizingo bendrovei (duomenys neskelbtini), pagrįstai sprendė, kad nėra BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų konfiskuoti automobilį iš trečiojo asmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-788/2019). Kita vertus, sprendimo taikyti visos automobilio vertės (8290 Eur) konfiskavimą teismas visiškai nemotyvavo.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas A. L. argumentus dėl taikyto automobilio vertės konfiskavimo neproporcingumo, nurodė, kad jo padarytas nusikaltimas nėra visiškai atsitiktinis ar vienkartinis reiškinys jo gyvenime. Teisės pažeidimus, kurie susiję su alkoholio vartojimu, apeliantas daro nebe pirmą kartą, 2015 metų spalio mėnesį buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl alkoholinių gėrimų vartojimo viešoje vietoje, ties parduotuve, be to, 2017 metais rugpjūčio mėnesį baustas už KET pažeidimą viršijus leistiną greitį. Ši informacija, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, necharakterizuoja nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. L. kaip nepriekaištingai besilaikančio įstatymų imperatyvų. Taigi šios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. L. vairuoto automobilio visos vertės konfiskavimas yra teisingas ir atitinka įstatymo leidėjo suformuotus tikslus kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės ir argumentai pagrindžia sprendimą taikyti automobilio vertės konfiskavimą, tačiau šis sprendimas vis dėlto nepakankamai individualizuotas ir suvaržo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens teises daugiau, negu yra būtina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie turto konfiskavimo proporcingumą nuosavybės apsaugos kontekste (Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnis), pabrėžiama, kad tokia priemonė turėtų būti pagrįsta proporcingu santykiu tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo ir kad ši sąžininga pusiausvyra bus pažeista, jei atitinkamas asmuo turės prisiimti individualią ir pernelyg didelę naštą (2018 m. birželio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas G.I.E.M. S.r.l. ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 1828/06, par. 300; 2004 m. sausio 22 d. sprendimas Jahn ir kiti prieš Vokietiją, peticijų Nr. 46720/99, 72203/01, 72552/01, par. 81–94; 2011 m. gegužės 31 d. sprendimas Maggio ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 46286/09, 52851/08, 53727/08, 54486/08, 56001/08, par. 57). Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant visą transporto priemonės vertės (8290 Eur) konfiskavimą, nepakankamai atsižvelgta į atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. L. individualią situaciją ir realias galimybes sumokėti nustatytą sumą. Sprendžiant iš byloje esančių duomenų apie A. L. turtinę padėtį ir pajamas, nustatyto dydžio vertės konfiskavimas turės labai didelį neigiamą poveikį jo turtinei padėčiai ir trukdys įgyvendinti tikslus, kurių buvo siekiama atleidžiant A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismai, manytina, pernelyg suabsoliutino atgrasymo tikslą, siejamą su turto vertės konfiskavimu, tačiau nepakankamai atsižvelgė į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirtį siekti kompromiso, teisinės santarvės ir nusikaltimą padariusio asmens resocializacijos.
Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo baigiamojoje kalboje prokurorė išreiškė tikėjimą, kad A. L. daugiau nesės girtas prie vairo, ir pati pasiūlė atleisti A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės <…>, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kita prokurorė išsakė poziciją, kad bausmės tikslai bus pasiekti, net jei konfiskuotina turto vertė bus per pusę mažesnė <…>.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, A. L. gali būti skirtas dalies turto vertės konfiskavimas, kurio pakaks baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslams įgyvendinti, todėl išieškotina suma mažintina iki 4000 Eur.
2.3. Uždraudimas naudotis specialiąja teise (BK 68 straipsnis)
Transporto priemonės vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, baudžiamosiose bylose, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su uždraudimu naudotis specialiąja teise – vairuoti transporto priemonę (priemones) (BK 68 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-134-1073/2018, 2K-256-303/2018, 2K-64-511/2019).
2.4. Įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis)
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui taip pat gali būti skiriama nuo 5 iki 125 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Šiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis kasacinės instancijos teismas vadovavosi, pavyzdžiui, nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-895/2018, 2K-164-895/2018). Antai, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018 baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – skyrimo klausimas išspręstas įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir jų pavojingumą:
<…> siekiant, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jei tai yra būtina). Taigi, net ir pripažinus, kad asmeniui iš esmės gali būti taikomas BK 40 straipsnyje nurodytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, šio straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog, kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos.
Nagrinėjamoje byloje R. M., K. G., D. R. ir D. A., veikdamos bendrai, padarė dvi tęstines nusikalstamas veikas finansų sistemai idealiąja sutaptimi, jos susijusios su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo R. M., K. G., D. R. atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskiriant joms jokios baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą neatitinka padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, jų pavojingumo ir šia apimtimi yra neteisingi. Taigi, abiejų instancijų teismų nuosprendžiai keistini – R. M., K. G. ir D. R. BK 40 straipsnio pagrindu atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, joms skirtina dar ir baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis). <…>
<…> kaip matyti iš bylos medžiagos, D. A. pranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytas nusikalstamas veikas, jos dėka iš dalies šios nusikalstamos veikos buvo atskleistos ir išaiškintos, todėl, skirtingai nei R. M., K. G. ir D. R., jai neskirtina baudžiamojo poveikio priemonė, nustatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte.
Išvados
- Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnyje. Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma. Teismo sprendimas tiek taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, tiek ir atsisakyti jas taikyti turi būti motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. BK 40 straipsnio taikymo požiūriu byloje negali likti neaiškumų, sprendimo motyvai turi būti aiškūs ir išsamūs, išdėstyti pagal visus įstatymo reikalaujamus kriterijus.
1.1. Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis).
1.2. Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas gali būti su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 ir 5 dalys). - BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas esant idealiajai jų sutapčiai.
2.1. Ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir laikoma, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs (pavyzdžiui, už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; dėl ankstesnės nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai).
2.2. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas ir jei padaryta tęstinė nusikalstama veika.
Sprendžiant dėl laidavimo yra svarbus tinkamas realiosios nusikalstamų veikų sutapties ir pavienės tęstinės nusikalstamos veikos atskyrimo klausimo išsprendimas. Konstatavus, kad padarytos nusikalstamos veikos nelaikytinos tęstinės nusikalstamos veikos sudedamosiomis dalimis (epizodais) ir sudaro realiąją sutaptį, nelaikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. - BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga konstatuojama, jeigu asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Laikoma, kad kaltininkas pripažino padaręs nusikalstamą veiką, kai jis ikiteisminio tyrimo ar (ir) teisminio bylos nagrinėjimo metu savo noru (laisva valia), o ne dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, duoda paaiškinimus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusako ir pripažįsta esmines jam inkriminuojamos veikos aplinkybes.
Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan.
3.1. Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia. Esminių inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių neigimas eliminuoja galimybę konstatuoti visišką savo kaltės pripažinimą.
Visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt.
Nors visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus.
3.2. Gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką gali išreikšti kaltininko savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiajam, taip pat padėti teisėsaugos institucijoms aiškinantis bylai svarbias aplinkybes ir pan.
Kaltininko gailėjimasis konstatuojamas ne vien tik pagal bendrus kaltės pripažinimo, apgailestavimo pareiškimus ar deklaratyvų atsiprašymą, bet vertinamas atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą. - BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga konstatuojama, kai asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti (pavyzdžiui, susitarė su nukentėjusiuoju), jeigu ji buvo padaryta (pavyzdžiui, atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją). Byloje žala turi būti apibrėžta aiškiai ir tiksliai bei susieta su pirmiau nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga.
Ši sąlyga konstatuotina nustačius ne tik žalos atlyginimą, bet ir alternatyvą – įsipareigojimą ją atlyginti. Vien tik tai, kad kaltininkas negalės iš karto atlyginti visos nukentėjusiajam priteistos žalos, savaime nėra kliūtis pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų
Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas turi būti išspręstas iki sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo.
Sprendžiant dėl kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą realumo, turi būti nustatytos aplinkybės, rodančios jo ketinimus vykdyti įsipareigojimus atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą (pavyzdžiui, asmuo įsidarbino). - BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga konstatuojama, jei yra pagrindas manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši išvada turi būti motyvuota ir pagrįsta objektyviais duomenimis.
Sprendžiant, ar kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, liudijančius apie asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybes, apibūdinančias veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan.
5.1. Priimant sprendimą dėl šios BK 40 straipsnio taikymo sąlygos vertintinas ir konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumas.
Nors tęstinė veika laikoma paviene nusikalstama veika, tačiau tai nepaneigia tokios pavienės veikos pavojingumo vertinimo svarbos (žr. Apžvalgos 1.1.4 poskyrį).
5.2. Išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, gali pagrįsti byloje nustatyti administracinių nusižengimų padarymo atvejai. Vertinant, ar kaltininko padaryti administraciniai nusižengimai liudija apie jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir užkerta kelią taikyti BK 40 straipsnį, atsižvelgiama į tokių teisės pažeidimų skaičių, pobūdį ir kt. - BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, jos konstatavimas turi būti motyvuotas.
6.1. Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas.
Sprendžiant dėl laiduotojo tinkamumo, turi būti išsiaiškintas jo požiūris į kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, taip pat laiduotojas turi nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui.
BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytos sąlygos nereikalauja, kad laiduotojas turėtų gyventi kartu su kaltininku, jo darbinė veikla turėtų būti panaši į kaltininko. Vien tik tai, kad tokios aplinkybės nenustatytos, nedraudžia asmenį pripažinti tinkamu laiduotoju.
6.2. Galimybę daryti teigiamą įtaką paprastai paneigia tai, kad laiduotojas ir kaltininkas nėra saistomi tvirtais asmeniniais ryšiais, susitinka retai, bendrauja nereguliariai, jų nesieja glaudūs santykiai. Sprendžiant, ar laiduotojas galės daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, vertintinas ir laiduotojo materialaus priklausomumo nuo kaltininko faktas. - Teismui padarius išvadą, kad yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, baudžiamoji byla nutraukiama priimant nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 1 ir 4 dalys).
- Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pilnamečiam asmeniui gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnio 2 dalis).
Teismas kiekvienoje byloje sprendžia individualiai, ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės, kelias ir kokias iš jų tikslinga parinkti. BK nenustato minimalaus ar maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, taip pat proporcingumo principą. Sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių parinkimo, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atsiradusius padarinius, kaltininko asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką bei kaltininko elgesį. - Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui, kuris korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padarė vykdydamas profesinę veiklą, paprastai skiriama teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo baudžiamojo poveikio priemonė (BK 682 straipsnis)
- Transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, baudžiamosiose bylose turto (automobilio) konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (nuteisiant) ir atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą skiriasi (BK 67 straipsnio 2 dalis). Šios kategorijos baudžiamosiose bylose sprendžiant dėl turto (automobilio) konfiskavimo taikymo pirmiausia turi būti įvertintas tokios teisinės priemonės suderinamumas su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Išvados dėl turto (automobilio) konfiskavimo taikymo tokiais atvejais gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar turtas buvo įgytas teisėtai, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan.
10.1. Taikant turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimą, turi būti įvertintas šios priemonės taikymo proporcingumas. Teismas, svarstydamas konfiskuotino turto (automobilio) vertės išieškojimo (BK 72 straipsnio 5 dalis) taikymo proporcingumo klausimą, sprendžia, ar iš asmens išieškotina visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis.
10.2. Šios kategorijos baudžiamosiose bylose padarytos išvados dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam taikytino turto (automobilio) konfiskavimo turi būti neprieštaringos. - Transporto priemonės vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, baudžiamosiose bylose, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su uždraudimu naudotis specialiąja teise – vairuoti transporto priemonę (priemones) (BK 68 straipsnis).
Laidavimas gali būti taikomas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme. Ikiteisminio tyrimo metu dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą iš pradžių nusprendžia prokuroras, kurio nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjas.
Leave a Reply